Vertimas iš anglų kalbos

Prezidento Baracko Obamos inauguracinė kalba

2009 m. sausio 20 d.

„Šiandien mes sukaupiame jėgas, nes pasirinkome viltį, o ne baimę", - sako Prezidentas.

[Įrašo pradžia]

PREZIDENTO BARACKO OBAMOS ŽODIS

Inauguracinė kalba

2009 m. sausio 20 d., antradienis

Vašingtonas

Mano brangūs piliečiai,

šiandien aš stoviu čia, suvokdamas milžinišką mūsų laukiančią užduotį, dėkingas už jūsų suteiktą pasitikėjimą, atmenantis mūsų protėvių padarytas aukas. Dėkoju Prezidentui Bushui už jo tarnybą mūsų šaliai, už jo parodytą kilnumą ir bendradarbiavimą šiuo pereinamuoju laikotarpiu.

Prezidento priesaiką jau yra davę keturiasdešimt keturi amerikiečiai. Jos žodžiai buvo tariami kylant klestėjimo bangoms ir ramiais taikos laikais. Tačiau kartais priesaika priimama kaupiantis virš galvos debesims ir šėlstant audroms. Tokiomis dienomis Amerika nepasiduoda ne paprasčiausiai dėl aukštuose postuose sėdinčiųjų sugebėjimų ar įžvalgumo, o todėl, kad mes, tauta, liekame ištikimi savo protėvių idealams ir laikomės mūsų pamatinių dokumentų.

Taip buvo. Ir taip turi būti šioje amerikiečių kartoje.

Kad atsidūrėme krizėje, dabar jau aiškiai suprantame. Mūsų šalis kariauja, kariauja su didžiuliu smurtu ir neapykantos tinklu. Mūsų ekonomika labai smuko, taip nutiko dėl kai kieno godumo ir neatsakingumo, bet taip pat ir dėl mūsų visų nesugebėjimo priimti griežtus sprendimus ir paruošti šalį naujam amžiui. Prarasti namai, mesti darbai, uždarytos įmonės. Mūsų sveikatos apsauga per brangi, žlunga pernelyg daug mokyklų ir kasdien tampa vis aiškiau, kad tai, kaip mes šiandien vartojame energiją, stiprina mūsų priešininkų pozicijas ir kelia grėsmę mūsų planetai.

Tai krizės požymiai, priklausantys nuo duomenų ir statistikos. Tai kelia nerimą, bet dar didesnį nerimą kelia mažėjantis pasitikėjimas mūsų šalyje, ramybės neduodantis nuogąstavimas, kad Amerikos nuosmukis neišvengiamas ir kad ateinančiai kartai teks sumažinti savo užmojus.

Šiandien aš sakau jums, kad sunkumai, su kuriais susiduriame, yra realūs. Jie rimti ir jų daug. Jų neįveiksime lengvai ir per trumpą laiką. Tačiau žinok, Amerika: jie bus įveikti.

Šiandien mes kaupiame jėgas, nes pasirinkome viltį, o ne baimę, bendrą tikslą, o ne ginčus ir nesutarimus.

Šiandien susirinkome, kad padarytume galą nereikšmingiems skundams ir netikriems pažadams, abipusiams kaltinimams ir pasenusioms dogmoms, gerokai per ilgai smaugusiems mūsų politiką.

Tebesame jauna valstybė, bet, kaip byloja Šventasis Raštas, atėjo metas mesti vaikų žaidimus. Atėjo metas dar labiau sustiprinti savo tvirtą dvasią, kurti geresnę istoriją ir toliau puoselėti tą brangią dovaną, tą kilnią idėją, perduodamą iš kartos į kartą: Dievo žodį, kad visi esame lygūs, visi esame laisvi ir visi esame verti galimybės siekti visos pelnytos laimės.

Dar kartą patvirtiname mūsų tautos didingumą, suprasdami, kad didingumas - tai ne dovana. Jį reikia pelnyti. Mūsų kelias nebuvo iš trumpųjų ir tai nebuvo nuolaidų ieškojimas. Tai buvo ne silpnadvasių kelias, tų, kurie mieliau renkasi poilsį, o ne darbą arba ieško tik malonumų iš turtų ir garbės. Tai buvo rizikuojančiųjų, veikliųjų, kuriančiųjų kelias. Kai kurie iš jų - garsūs ir įvertinti, bet dauguma - niekam nežinomi, darbuose paskendę vyrai ir moterys, vedę mus ilgu, duobėtu keliu į gerovę ir laisvę.

Dėl mūsų jie susikrovė savo negausius daiktus ir iškeliavo per vandenynus ieškoti naujo gyvenimo.

Dėl mūsų jie sunkiai triūsė ir įsikūrė Vakaruose, kentė botago kirčius ir arė kietą žemę.

Dėl mūsų jie kovojo ir guldė galvas tokiose vietovėse kaip Konkordas ir Getisburgas, Normandija ir Khe Sanh.

Šie vyrai ir moterys nenuilsdami grūmėsi, aukojosi ir dirbo iki pūslėtų delnų, kad mes galėtume gyventi geriau. Jiems Amerika buvo daugiau negu tik mūsų asmeninės ambicijos ir daugiau už visokius kilmės, turto ar frakcijų skirtumus.

Tai kelionė, kurią šiandien tęsiame mes. Tebesame labiausiai pasaulyje klestinti, galinga valstybė. Mūsų darbininkai ne mažiau pajėgūs negu tuomet, kai prasidėjo krizė. Mūsų protai ne mažiau išradingi, o prekės ir paslaugos ne mažiau reikalingos nei praėjusią savaitę, praėjusį mėnesį ar pernai. Mūsų gebėjimai nesumažėjo. Bet laikai, kai buvome sustabarėję, gynėme siaurus interesus ir atidėliojome nemalonius sprendimus, jau neabejotinai praėjo. Tuoj pat, šiandien, turime atsikelti, nusivalyti dulkes ir vėl pradėti iš naujo kurti Ameriką.

Kur bepažvelgtume, daugybė darbo. Ekonomikos būklė reikalauja veikti, veikti drąsiai ir greitai, ir mes veiksime. Ne tik tam, kad sukurtume naujų darbo vietų, bet ir tam, kad padėtume naujus pamatus būsimam augimui. Pastatysime tiltus, nutiesime kelius, elektros ir skaitmenines linijas, palaikančias mūsų prekybą ir jungiančias mus. Grąžinsime mokslui jo deramą vietą ir pasitelksime technologijos stebuklus, kad pakeltume sveikatos priežiūros kokybę ir sumažintume jos išlaidas. Pajungsime saulę, vėją ir dirvožemį mūsų automobiliams varyti ir gamykloms veikti. Pertvarkysime mokyklas, kolegijas ir universitetus pagal naujojo amžiaus poreikius. Visa tai mes galime padaryti. Visa tai mes padarysime.

Na, yra ir abejojančių mūsų užmojais, manančių, kad mūsų sistema negali aprėpti pernelyg daug didelių planų. Tada jų atmintis trumpa. Nes jie pamiršo, ką ši šalis jau nuveikė, ką gali pasiekti laisvi vyrai ir moterys, pasitelkę vaizduotę ir drąsą bendram tikslui.

Cinikai nesupranta vieno dalyko: žemė po jais apsivertė, nuvalkioti politiniai argumentai, maitinę mus taip ilgai, jau atgyveno. Šiandien mes klausiame ne to, ar mūsų vyriausybė nėra per didelė ar per maža, o to, ar ji veikia. Ar ji padeda šeimoms susirasti darbą už tinkamą atlygį, užtikrinti prieinamą rūpybą, orų išėjimą į pensiją? Jei atsakymas „Taip", mes ketiname eiti tolyn. Jei atsakymas „Ne", programos bus nutrauktos. O tie iš mūsų, kurie tvarko valstybės lėšas, privalės atsiskaityti: pinigus leisti protingai, pakeisti netikusius įpročius, o mūsų veiklą vykdyti atvirai, nes tik tuomet galėsime atkurti svarbų žmonių pasitikėjimą vyriausybe.

Ir mums kyla ne klausimas, ar rinka yra gera, ar bloga jėga. Jos galia kurti gerovę ir didinti laisvę yra neprilygstama, bet ši krizė mums priminė, kad be budrios akies rinka gali išslysti iš rankų, t. y. šalis negali ilgai klestėti, jei bus palanki tik turtingiesiems. Mūsų ekonomikos sėkmė visada priklausė ne tik nuo mūsų bendrojo vidaus produkto dydžio, bet ir nuo mūsų gerovės pasiekiamumo, nuo gebėjimo suteikti galimybę kiekvienam norinčiajam ir ne dėl dosnumo, o todėl, kad tai pats tikriausias kelias į mūsų visuomenės gerovę.

Jeigu kalbėtume apie mūsų bendrąją gynybą, pasirinkimą tarp mūsų saugumo ir idealų atmetame kaip klaidingą. Mūsų valstybės įkūrėjai akistatoje su tokiais pavojais, kokius vargiai begalime įsivaizduoti, parengė chartiją, turėjusią užtikrinti teisinę valstybę ir žmogaus teises, chartiją, perduodamą iš kartos į kartą. Šie idealai tebėra pasaulio šviesa ir mes jų neišduosime dėl naudos. Taigi visoms kitoms šiandien manęs besiklausančioms tautoms ir vyriausybėms, nuo didžiųjų sostinių iki mažo kaimelio, kuriame gimė mano tėvas, noriu pasakyti: žinokite, kad Amerika yra draugiškai nusiteikusi kiekvienos tautos, kiekvieno vyro, moters ar vaiko, siekiančių taikios ir garbingos ateities, atžvilgiu, ir mes esame pasiruošę vadovauti dar kartą. Prisiminkime, kad ankstesnės kartos davė atkirtį fašizmui ir komunizmui ne tik raketomis ir tankais, bet ir stipriais aljansais bei tvirtais įsitikinimais. Jos suprato, kad vien tik mūsų galia negali mūsų apsaugoti ir nesuteikia mums teisės elgtis kaip patinka. Priešingai, jos žinojo, kad mūsų galia auga tik dėl išmintingo jos naudojimo, mūsų saugumo pamatas yra mūsų reikalo teisingumas, mūsų pavyzdžio jėga, grūdinančios kuklumo ir santūrumo savybės.

Esame šio palikimo saugotojai. Vėl vedami šių principų, galime pasitikti tas naujas grėsmes, kurios pareikalaus netgi daugiau pastangų, dar didesnio bendradarbiavimo ir supratimo tarp tautų. Pradėsime atsakingai perduoti Iraką jo žmonėms ir sutvirtinsime sunkiai pasiektą taiką Afganistane. Su senaisiais draugais ir buvusiais priešininkais nenuilsdami dirbsime, kad sumažintume branduolinę grėsmę ir atbaidytume šylančio planetos klimato šmėklą. Neatsiprašinėsime dėl savo gyvenimo būdo ir nesvyruosime jį gindami, o tiems, kurie savo tikslų siekia rengdami teroro aktus ir žudydami nekaltus žmones, šiandien sakome, kad mūsų dvasia stipresnė ir jos neįmanoma palaužti, jums nepavyks mūsų pergyventi, mes jus įveiksime.

Nes mes žinome, kad mūsų margas palikimas - tai stiprioji, o ne silpnoji pusė. Mes esame krikščionių, musulmonų, žydų ir induistų, taip pat ir netikinčiųjų tauta. Mes sukurti iš įvairių kalbų ir kultūrų, suvažiavę iš įvairiausių žemės kampelių ir kadangi ragavome kartoką pilietinio karo ir segregacijos skonį, o po šio tamsaus etapo pakilome dar stipresni ir labiau susivieniję, mes negalime padėti, bet tikime, kad senoji neapykanta vieną dieną praeis, kad genčių ribos netrukus išnyks, kad pasauliui tampant mažesniam atsiskleis mūsų paprastas žmogiškumas ir kad Amerika turi atlikti savo vaidmenį skelbiant naują taikos erą.

Musulmoniškajam pasauliui noriu pasakyti, kad ieškome naujo kelio į priekį, pagrįsto abipusiais interesais ir abipuse pagarba. Tiems lyderiams iš viso pasaulio, kurie siekia įžiebti konfliktą arba dėl savo visuomenės blogybių kaltina Vakarus, sakau: žinokite, kad jūsų žmonės spręs apie jus iš to, ką galite sukurti, o ne iš to, ką sunaikinate. Tiems, kurie laiko įsikibę valdžios pasitelkdami korupciją, apgavystes ir nutildydami prieštaravimus, sakau: žinokite, kad esate kitoje barikadų pusėje, bet ištiesime jums ranką, jei nustosite grūmoti kumščiais.

Skurdžiųjų šalių žmonėms tariu: įsipareigojame dirbti išvien su jumis, kad jūsų ūkiai suklestėtų ir imtų tekėti švarus vanduo, kad atgaivintų badaujančius kūnus ir pamaitintų alkanus protus. O šalims kaip mes, turinčioms santykinai pakankamą gerovę, sakau: mes negalime ilgiau likti abejingi kenčiantiems už mūsų valstybės sienų ir negalime vartoti žemės išteklių neatsižvelgdami į pasekmes, nes pasaulis pasikeitė ir mes turime keistis kartu su juo.

Žvelgdami į kelią, kuris mūsų laukia, su nuolankiu dėkingumu prisimename tuos drąsius amerikiečius, kurie šią valandą patruliuoja tolimose dykumose ir atokiuose kalnuose. Jie turėtų ką mums pasakyti, kaip ir kritę didvyriai, amžiams likę ilsėtis Arlingtono parko šlamesyje. Pagerbiame juos ne tik todėl, kad jie yra mūsų laisvės sergėtojai, bet ir todėl, kad jie įkūnija pareigos dvasią, norą surasti prasmę ne savyje pačiuose, o šiame tame daugiau. Ir dabar, šiais laikais, laikais, kurie suformuos žmonių kartą, tai būtent ta dvasia, kuri turi apsigyventi kiekviename iš mūsų.  

Nepaisant to, kiek vyriausybė gali ir privalo padaryti, Amerikos žmonių tikėjimas ir ryžtingumas yra tai, kuo ši tauta pasikliauja. Tai gerumas priglaudžiant nepažįstamąjį, kai pralaužiami pylimai, darbininkų nesavanaudiškumas, kai šie verčiau sutrumpina savo darbo laiką, kad jų draugui netektų prarasti darbo, lydintys mus sunkiausiomis valandomis. Tai ne tik ugniagesio drąsa šturmuoti dūmais užtvindytą laiptinę, bet ir tėvo noras išauginti vaiką, galiausiai nulemiantys mūsų likimą.

Sunkumai gali būti kiti. Priemonės, kuriomis juos pasitiksime, gali būti kitos. Tačiau tos vertybės, nuo kurių priklauso mūsų sėkmė - sąžiningumas ir sunkus darbas, drąsa ir teisingas žaidimas, tolerancija ir žinių troškimas, lojalumas ir patriotizmas - šie dalykai išlieka tie patys. Tai tikrieji dalykai. Jie buvo tyli pažangos jėga, lydėjusi per visą mūsų istoriją. Taigi privalome grįžti prie šių tiesų. Šiandien privalome įžengti į naują atsakingumo erą: kiekvienas amerikietis turi pripažinti, kad mes turime pareigas patys sau, savo šaliai ir pasauliui, pareigas, kurias turime priimti ne nenoromis, o su mielu noru, būdami tvirtai įsitikinę, kad nėra didesnio pasitenkinimo sielai ir niekas geriau neformuoja charakterio kaip atsidavimas sunkiai užduočiai.

Tai pilietiškumo kaina ir priesakas.

Tai mūsų pasitikėjimo šaltinis, žinojimas, kad Dievas ragina mus formuoti neapibrėžtą likimą.

Tai mūsų laisvės ir mūsų įsitikinimų prasmė, kai bet kokios rasės ir tikėjimo vyrai, moterys ir vaikai gali įsilieti į iškilmes šioje didingoje alėjoje ir kai žmogus, kurio tėvas prieš mažiau nei šešiasdešimt metų galėjo likti neaptarnautas vietos restorane, šiandien gali stovėti prieš jus, kad duotų pačią švenčiausią priesaiką.

Taigi tegul ši diena primena mums, kas mes esame ir kaip toli mes keliavome. Tais metais, kai gimė Amerika, patį šalčiausią metų mėnesį, uždegdama stovyklos laužus apledėjusios upės krantuose, susibūrė nedidelė patriotų grupelė. Sostinė buvo apleista. Puldinėjo priešas. Sniegas buvo nusidažęs krauju. Tuo metu, kai mūsų revoliucijos rezultatais buvo labai abejojama, mūsų tautos tėvas nurodė žmonėms perskaityti šiuos žodžius:   

„Tegul bus perduota ateities kartoms, kad gilią žiemą, kai tegali išlikti tik viltis ir dorumas, miestas ir šalis, sunerimę dėl vieno bendro pavojaus, išėjo (jo) pasitikti".

Amerika, mūsų bendrų pavojų akivaizdoje, šią sunkių išmėginimų žiemą, prisiminkime šiuos amžinus žodžius. Su viltimi ir dorumu dar kartą meskime iššūkį ledinėms srovėms ir atlaikykime visas audras, kokios beužkluptų. Tegul mūsų vaikų vaikai sakys, kad tuomet, kai mums teko išbandymas, mes neleidome šiai kelionei baigtis, kad mes nepasukome atgal, nesusvyravome, o įsmeigę akis į horizontą ir su Dievo malone nešėme pirmyn šią didingą laisvės dovaną ir saugiai ją įteikėme ateities kartoms.

[Įrašo pabaiga]