Prezidento B. Obamos kalba Buchenvaldo koncentracijos stovykloje

2009. 06. 05.

PREZIDENTAS B. OBAMA: Vokietijos kanclerė A. Merkel ir aš ką tik baigėme savo kelionę po Buchenvaldą. Noriu padėkoti dr. Volkhardui Knigge, kuris puikiai apibūdino tai, ką matėme. Esu labai dėkingas, kad mane lydėjo mano draugas Elie Wieselas, taip pat ponas Bertrandas Herzas. Abu šie žmonės, pabuvoję šioje vietoje, išliko gyvi.

Apžiūrėjome vietovę, vadinamą Mažąja stovykla, į kurią Elie Wieselas ir Bertrandas Herzas pateko dar būdami berniukai. Vietoje, įamžinusioje šią stovyklą, yra nuotrauka, joje, ant vieno iš gultų, matome šešiolikmetį Elie kartu su kitais kaliniais. Apžiūrėjome krematoriumo krosnis, sargybos bokštus, spygliuotos vielos tvoras, barakų, kuriuose kažkada neįsivaizduojamomis sąlygomis gyveno žmonės, pamatus.

Apžiūrėjome memorialinį paminklą visiems išlikusiems gyviems kaliniams: plieninę plokštę, kuri, kaip teigė kanclerė A. Merkel, yra įšildoma iki 37 laipsnių Celsijaus, t. y. žmogaus kūno temperatūros, primenančią, kad čia žmonės nebuvo laikomi žmonėmis dėl savo kitoniškumo, dėl žymės, kurią turime visi.

Nors jau praėjo daug laiko, šie vaizdai tebekelia šiurpą. Mums beeinant, Elie tarė: „Jei tik šie medžiai galėtų kalbėti..." Šiuose žodžiuose glūdi tam tikra ironija: toks gražus gamtovaizdis, o kokie baisūs dalykai čia dėjosi.

Praėjo daugiau negu pusė amžiaus, bet mūsų sielvartas ir mūsų apmaudas dėl to, kas įvyko, neišnyko. Niekada nepamiršiu to, ką šiandien čia pamačiau.

Apie šią vietą girdėjau jau nuo mažų dienų, girdėjau pasakojant istorijas apie mano kilnųjį dėdę, kuris, būdamas dar visai jaunas, kariavo Antrajame pasauliniame kare. Jis priklausė 89-ajai pėstininkų divizijai. Šie amerikiečiai pirmieji pasiekė koncentracijos stovyklą. Jie išvadavo Ohrdrufą, vieną iš Buchenvaldo stovyklos padalinių.

Pasakojau šią istoriją. Jis grįžo iš karo šoko būsenos, mažai kalbėjo, galiausiai mėnesiams atsiribodavo nuo šeimos ir draugų, pasilikdamas vienas su savo skausmingais prisiminimais, kurie niekaip neišblėso iš jo atminties. Ir kaip patys matome, išvydę čia vos keletą vaizdų, visai suprantama, kodėl tas, kuris savo akimis matė, kas čia dėjosi, patyrė šoką.

Mano kilniojo dėdės vadas generolas Eisenhoweris tai suprato be žodžių. Jis regėjo krūvas lavonų, badaujančius likusius gyvus kalinius ir apgailėtinas gyvenimo sąlygas, visa tai, ką pamatė čia atvykę amerikiečių kariai, ir jis žinojo, jog tokie vaizdai gali būti pernelyg pribloškiantys, kad apie juos kalbėtum ar net galėtum kalbėti, tiesiog nesurandi žodžių jiems apibūdinti. Neretai tokių vaizdų liudininkai atsitveria tylos siena, kaip kad nutiko ir mano kilniajam dėdei. Generolas suprato, kad čia dėjosi tokie neįsivaizduojami dalykai, jog po to, kai čia nebeliks kūnų, turbūt niekas tuo nepatikės.

Todėl jis nurodė amerikiečių kariams ir vokiečiams iš gretimo miesto atvykti į stovyklą. Jis pakvietė kongresmeną ir žurnalistus būti liudininkais, liepė viską nufotografuoti ir nufilmuoti. Primygtinai reikalavo apžiūrėti kiekvieną šių stovyklų kampelį, kad, cituoju: „būtų galima pateikti įrodymus iš pirmų rankų apie šiuos dalykus, jei kada nors ateityje būtų mėginama paversti šiuos tvirtinimus paprasčiausia propaganda".

Šiandien esame čia, nes žinome, kad šis darbas dar nebaigtas. Šiandien atsiranda tokių, kurie tvirtina, jog Holokausto niekada nebuvo, jie neigia faktą ir tiesą, o tai nepagrįsta, neišmanėliška ir bjauru. Ši vieta yra pats tikriausias priekaištas išsakantiems tokias mintis. Ji primena mums apie pareigą griežtai paprieštarauti tiems, kurie kalba netiesą apie mūsų istoriją.

Šiandien atsiranda ir tokių, kurie siekia įtvirtinti visas nepakantumo formas: rasizmą, antisemitizmą, homofobiją, ksenofobiją, seksizmą ir kt., - neapykantą, kuri žemina aukas ir menkina mus visus. Šiame amžiuje regėjome genocidą. Regėjome masines kapavietes ir iki pamatų sudegintų kaimų pelenus, kariais paverstus vaikus ir prievartavimą, naudojamą kaip karo ginklą. Ši vieta mus moko kaip niekada akylai stebėti, ar neplinta blogis mūsų pačių laikais, moko mus nenumoti ranka pasiteisinant, kad kitų kančios ne mūsų reikalas, ir įsipareigoti pasipriešinti tiems, kurie siekia pavergti kitus tarnauti jų interesams.

Tačiau šiandien, mąstydami apie žmogaus polinkį į blogį ir mūsų pareigą jam nepaklusti, prisimename ir žmogaus polinkį daryti gera. Mums žinoma, kad tarp nesuskaičiuojamos daugybės čia vykusių žiaurumo aktų būta ir daug drąsių, geraširdiškų poelgių. Žydai, kurie Yom Kippur dieną atkakliai laikėsi pasninko. Stovyklos virėjas, kuris slėpdavo bulves už savo kalinio uniformos pamušalo, o paskui jas dalydavo savo likimo broliams, rizikuodamas savo gyvybe, kad išsaugotų gyvybę jiems. Kaliniai, kurie dėjo ypatingas pastangas, kad apsaugotų čia kalinamus vaikus, saugodami juos nuo darbo ir duodami papildomo maisto. Kai kurie kaliniai steigė slaptas klases, kuriose mokė istorijos ir matematikos, ir ragino vaikus galvoti apie savo būsimą profesiją. Teko girdėti apie susibūrusią pasipriešinimo grupę. Ironiška tai, kad šios pasipriešinimo grupės bazė buvo išvietėje, nes sargybiniams ši vieta buvo tokia pasibjaurėtina, kad jie ten nekeldavo kojos. Taigi šis purvas tapo ta vieta, kurioje galėjo kaltis mažučiai laisvės daigeliai.

Į stovyklą įžengę amerikiečiai kariai buvo apstulbę, kai rado čia daugiau kaip 900 išlikusių gyvų vaikų, mažiausiam iš jų buvo vos treji metukai. Man pasakojo, kad viena kalinių pora netgi parašė Buchenvaldo dainą, kurią čia dainuodavo daugelis. Tarp dainos žodžių buvo tokios eilutės: „... Kad ir kokia būtų mūsų lemtis, mes tariame gyvenimui „taip", nes ateis diena, kai tapsime laisvi... Mūsų kraujyje glūdi troškimas gyventi, o mūsų širdyse, mūsų širdyse - tikėjimas."

Šie žmonės nė negalėjo pamanyti, kad pasaulis vieną dieną prabils apie šią vietą. Jie negalėjo žinoti, kad kai kurie iš jų išliks gyvi, turės vaikų ir vaikaičių, kurie užaugs klausydamiesi jų istorijų ir sugrįš čia po daugybės metų, o sugrįžę ras muziejų, memorialinius paminklus ir bokšto laikrodį, rodantį vieną ir tą patį laiką - 3.15 val. - kalinių išlaisvinimo momentą.

Jie negalėjo žinoti, kaip Izraelio tauta pakils iš holokausto pelenų padedama tvirtų, ilgalaikių saitų tarp šios didžios tautos ir mano tautos. Ir jie negalėjo žinoti, kad vieną dieną Amerikos Prezidentas apsilankys šioje vietoje, kalbės apie juos, o greta stovės Vokietijos kanclerė, šalies, kuri šiuo metu tiesiog kunkuliuoja demokratija ir yra vertinama Amerikos sąjungininkė.

Šie žmonės tokių dalykų negalėjo numatyti. Bet, nors ir apsupti mirties, jie sau liepė tvirtai įsikabinti į gyvenimą. Jų širdyse tebegyvavo tikėjimas, kad blogis vis tiek nelaimės, kad nors istorija ir nenuspėjama, jos kreivė kyla progreso link, ir kad pasaulis vieną dieną juos atmins. O dabar mūsų, gyvųjų, užduotis yra savo darbais, kad ir kur būtume, kovoti su visų formų neteisybe, nepakantumu ir abejingumu ir užtikrinti, kad tų, kurie čia padėjo galvas, pastangos nenueitų veltui. Mūsų užduotis pateisinti šį tikėjimą. Mūsų užduotis liudyti, užtikrinti, kad pasaulis ir toliau atmintų, kas dėjosi čia, nepamirštų tų, kurie išliko gyvi, ir tų, kurie žuvo, ir atmintų juos ne tik kaip aukas, bet ir kaip žmones, kurie vylėsi, mylėjo, svajojo kaip ir mes.

Ir (tik dėl solidarumo su aukomis) svarbu, manyčiau, nepamiršti, kad viso čia vykusio blogio kaltininkai taip pat buvo žmonės, taigi turime imtis priemonių prieš mumyse pačiuose glūdintį žiaurumą. Ir aš noriu ypač padėkoti kanclerei A. Merkel ir vokiečių tautai, nes nėra lengva štai taip pažvelgti į praeitį, ją pripažinti ir šį tą dėl to nuveikti, apsispręsti sergėti, kad daugiau tokių dalykų neįvyktų.

Prieš baigdamas rašyti savo pastabas, pamaniau, kad būtų tinkama, jei savo apmąstymus ir mintis pateiktų Elie Wieselas, nes jis čia sugrįžo praėjus tiek daug metų, sugrįžo į vietą, kur žuvo jo tėvas.